Skaičiau: Richard Dawkins „The Selfish Gene“

TheSelfishGene

Naujųjų metų proga, visi dalinasi savo pažadais ir bando keisti įpročius. Vieną pabandysiu ir aš. Kiek įmanoma – registruosiu perskaitytas knygas, o apie kai kurias ką nors parašysiu. Viskas bus pažymėta „Skaičiau:“ pavadinime ir turės atskirą temą „Skaičiau„. Pirmoji šiemet perskaityta – Richard Dawkins – The Selfish Gene.

Idealiu atveju, tokių autorių kaip Richard Dawkins knygas reiktų skaityti chronologine tvarka, bet gavosi kaip visada – pirmąja autoriaus knygą (1976) skaitau jau perskaitęs naująsias knygas, bet pasirodo tai nėra taip blogai kaip būtų galima tikėtis – kartojimų nedaug, o šioje evoliucija nagrinėjama tik iš vieno „kampo“ – išlikimo ir prisitaikymo kaip grupės, ne kaip individo, nes genai yra savanaudžiai ir bet kokia kaina nori išlikti.

Knyga skirta plačai auditorijai, nereikia būti perskaičius Darvino „Origin of Species“ ar paruošus kokių kitų „namų darbų“ viskas pateikiama paprastai ir be dažniausiai nereikalingų mokslinių terminų, na galbūt tiksliau būtų – mokslinių terminų nėra ten, kur jie būtų ne būtini. Dėl šios priežasties knyga greičiausiai bus nuobodoka evoliucijos ar biologijos fanatikams, bet jei šioje srityje jaučiatės apyžalis – „Savanaudis Genas“ bus kaip tik.

Kiekviename skyriuje pateikiamas vienas iš būdų kuriais pasinaudojo tam tikra rūšis norėdama išlikti. Labai naudinga yra tai, kad knygoje pilna pavyzdžių, kurie aprašyti labai smulkiai, kai to reikia, arba tiesiog paminėti, kai to užtenka, todėl nereikia ieškoti papildomų resursų norit suprasti apie ką kalbama.

Pavyzdžiui, kad maldininkų patelės poravimosi metu suėda patiną, ką aš žinojau, bet  per daug nesigilinau ir atrodė kaip kokia „klaida“ sistemoje, bet knygoje šis ir turbūt drąsai galiu sakyti – dešimtys kitų reiškiniu paaiškinami iki tol kol jie atrodo visiškai normalūs.

Dažnai perskaitęs knygą galvoju – ką sužinojau naujo, ką tikrai naudingo. Minčių kilo labai daug, bet citatas pasižymėjau vos dvi. Manau tai buvo todėl, kad knyga po skyrių, pastraipą ar sakinį – nedaro jokio efekto, kas šiek tiek skiriasi nuo kitų R. Dawkins knygų, kurias galima be jokių problemų skaldyti tiek į skyrius, kaip atskirus straipsnius, tiek skambios frazės kiekviename puslapyje, kas nebūtinai reiškia, kad knyga yra blogesnė nei naujos, bet gal tiesiog kiek sunkiau skaitoma ir reikalauja tam tikro sistemingumo.

Savo laiku, dar kartą priminsiu 1976, ši knyga buvo revoliucija, dabar – greičiausiai ne, bet jei R. Dawkins rašymo stilius jums patinka ir jei tema jums artima – ši knyga taip pat patiks. Priešingu atveju, greičiausiai užteks The Ancestor’s Tale, kurioje evoliucijos tema nagrinėjama kiek plačiau.

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *